1948 metų „Vesna“ („Pavasaris“) masinių trėmimų iš Klaipėdos krašto paminėjimas

2021-05-29, LPKTS Šilutės filialo pirmininkė Regina Tamošauskienė

Renginio akimirka. Autorės nuotr.

„Buvo ankstus 1948 metų gegužės 20-osios rytas, apie 4 val. mus pažadino, mane ir sesers mergaitę Anną (10 metų). Namas buvo apsuptas, į kambarį įėjo keletas vyrų, jie buvo lietuviai ir liepė apsirengti, davė pusę valandos, kad susikraučiau daiktus. Panikos apimta, kroviausi į maišą albumus ir dar visokius niekus, verkiau. Vyrai šaipėsi, tada priėjo pagyvenęs kareivis rusas, gestais paklausė, ar turiu kailinius, pasakiau, kad turiu. Kadangi rusiškai nesupratau, jis viską rodė gestais. Jis iškratė mano maišą, liepė parodyti, kur kailiniai, kirvis ir maistas, viską sukrovė į maišą. Man tada buvo 22 metai ir tie jo sukrauti daiktai labai pravertė. Mergaitės nevežė, nors ji labai prašėsi, aš jai liepiau bėgti pas senelį į Gnybalų kaimą, parodžiau į kurią pusę, tai buvo apie 10 km kelio ir tokioje ankstybėje. Šilutės stotyje dar prabuvome kelias dienas, nevalgiau nieko, nes kareiviai mus saugojo, ir norint į miškelį, jie eidavo kartu.“ (Iš prisiminimų)

Masiniai trėmimai iš Klaipėdos krašto prasidėjo 1948 metais. Tų metų gegužės 22-23 dienomis (Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą susidūrė su masiniais trėmimais) sovietų represinių struktūrų vykdytos trėmimo operacijos, pavadintos „Vesna“ („Pavasaris“), metu iš Šilutės apskrities buvo ištremta 517 žmonių. Kiek Klaipėdos krašto gyventojų buvo ištremta į Sibirą nėra duomenų, nes jie visi buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių. Nors Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais , tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje „pilietybė“ buvo rašoma „vokietis“. Dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą, į Lietuvą nebegrįžo.

„Džiaugėmės taika - jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 metų gegužės mėnesį vieną naktį mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį: vyras, žmona, sūnus (16 m.), dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji mums ir mirė pakelyje“. (Iš prisiminimų)

Gegužės 21 d. Šilutės rajono filialo tremtiniai kartu su Šilutės H. Šojaus muziejaus darbuotojais, susirinkę geležinkelio stotyje paminėjo1948 metų masinius trėmimus iš Klaipėdos krašto. Renginyje dalyvavo ne tik tremtiniai, bet ir Šilutės tremtinių choras „Pamario aidas“, Šilutės Vydūno gimnazijos 2 klasės mokiniai su auklėtoja Lilija Zdanevičiene bei Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė Sandra Tamašauskienė.

Renginys prasidėjo tylos minute. Renginį pradėjo tremtinys Stanislovas Būdvytis, kuris perskaitė poetės Teresės Ūksienės eilėraštį „Dundėjo vagonai“. Prie atminimo lentos buvo uždegtos žvakutės, padėtos gėlės.

Į renginį gražiai įsiliejo Vydūno gimnazijos gimnazistės Faustos Balodytės atliekama daina „Rudens naktis sustojo“. Mes visi labai džiaugėmės, kad kartu su mumis šią dieną minėjo ir jaunoji karta.

Renginį pabaigė choro „Pamario aidas“ atliekamos tremtinių dainos, kurios ilgai netilo.

Simboliška, o gal ir ne, bet renginio metu pradundėjo traukinys.

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!